Vaiko teisių apsauga

Vaikystė yra ypatingas gyvenimo periodas, kai mažas žmogus yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo suaugusiųjų. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, vaikas – tai kiekvienas asmuo iki 18 metų (jei įstatymai nenumato kitaip). Vaikui būtina papildoma apsauga, pagalba augant ir vystantis, kad vaikystė būtų laiminga, saugi ir vaikai užaugtų geriausiais suaugusiais, kokiais tik gali būti. Būtent todėl, nors vaiko teisės yra tos pačios žmogaus teisės, jos yra išskiriamos kaip atskira grupė, dėl vaikams reikalingos ypatingos apsaugos.

Vaiko augimo ir vystymosi poreikiais, jo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimu pirmiausia rūpinasi vaiko šeima. Tačiau valstybės vaidmuo taip pat svarbus – apsaugant vaiką nuo smurto ir suteikiant paslaugas nukentėjusiems vaikams, rūpinantis be tėvų globos likusiais vaikais, skatinant vaikų dalyvavimą sprendimų priėmime, užtikrinant vaikams saviraiškos galimybes, priėjimą prie kokybiško švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų, suteikiant papildomą pagalbą, paramą ir paslaugas tiek vaikams, tiek jų šeimoms ir kt. Šiam tikslui kiekviena valstybė taip pat kuria vaiko teisių apsaugos sistemą. Tuo pačiu, svarbu ir tai, kad vaikas nėra tik priklausomas nuo suaugusiojo – vaikai yra aktyvūs savo gyvenimo dalyviai ir visuomenės nariai, ir jų balsas, idėjos, dalyvavimas visuomenės gyvenime, sprendimų priėmime yra toks pats svarbus kaip ir suaugusiųjų. 

Pagrindinis dokumentas, kuris išsamiai apibrėžia vaiko pilietines, politines, socialines, kultūrines ir ekonomines teises yra Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 metais ir tokiu būdu, kartu su kitomis šalimis, įsipareigojo užtikrinti visų Konvencijoje numatytų vaiko teisių tinkamą įgyvendinimą ir apsaugą. Svarbu atsiminti tai, kad vaiko teisės ir Vaiko teisių konvencija – tai ne vaiko norų ar užgaidų įgalinimo įrankis, o rimtas tarptautinis dokumentas, kuris saugo žmogų jautriausiu jo gyvenimo laikotarpiu, padeda geriau suprasti pagrindinius vaiko poreikius ir įgalinti vaikus dalyvauti visuomenės gyvenime kaip savarankiškiems teisių turėtojams, kartu su suaugusiais. Tai instrumentas, kuris įgalina stebėti vyriausybių veiksmus ir pastangas apsaugant vaikystę bei kuriant vaikų ir jų šeimų gerovę. 

Pagrindiniai principai, kuriais vadovaujamasi įgyvendinant vaiko teises yra keturi:
1.    nediskriminacija – kiekvienas vaikas privalo turėti vienodas galimybes naudotis visomis savo teisėmis be jokių išimčių dėl savo ar savo šeimos tautybės, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, socialinės kilmės, turtinės padėties ar kitokių su vaiku ar jo šeima susijusių aplinkybių;
2.    geriausi vaiko interesai – šis principas reiškia, kad kiekvieną sprendimą, tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi su vaiku ir jo gyvenimu, turėtume įvertinti, atsakydami į du pagrindinius klausimus – kaip šis sprendimas įtakoja vaiko situaciją ir gyvenimą šiuo metu ir kokią įtaką šis sprendimas turės vaikui, jo situacijai ir gyvenimui ateityje. Pagal tai, turime priimti tokius sprendimus, kurie turi didžiausią galimą teigiamą poveikį vaikui, jo situacijai ir gyvenimui, ir apsaugo ji nuo galimų žalų;
3.    vaiko teisė išsakyti nuomonę ir būti išklausytam – vaikai turi turėti tinkamas galimybes išreikšti savo požiūrius ir nuomonę klausimais, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusiais su jų gyvenimu, o taip pat, būti įtraukti į sprendimų šiais klausimais priėmimą. Svarbu tai, kad vaikai turi būti ne tik išklausomi, bet ir tai, kad jų nuomonė, pasiūlymai būtų įtraukiami į galutinius sprendimus;
4.    vaiko teisė gyventi ir vystytis – šis principas reiškia, kad yra pripažįstama, kad kiekvienas vaikas turi vidinį potencialą augti ir vystytis kaip asmenybė. Tačiau kartu, šiam potencialui atsiskleisti vaikams reikia saugios, mylinčios ir skatinančios aplinkos bei galimybių ją tirti, laisvai joje veikti (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą). Šiuo atveju svarbu užtikrinti tinkamą balansą tarp vaiko apsaugos, priežiūros ir laisvės veikti. 

Lietuvoje, Seimas ir Prezidento institucija nustato valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, o Vyriausybė užtikrina šios politikos įgyvendinimą. Kiekvienas ministras atsako už jam pavestą valstybės valdymo sritį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai yra priskirta vaiko teisių apsaugos valdymo sritis (ministerija dalyvauja formuojant vaiko teisių apsaugos politiką, atsako už ją ir koordinuoja jos įgyvendinimą, formuoja šeimos politiką ir koordinuoja jos įgyvendinimą), tačiau už tinkamą vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą yra atsakingos ir kitos ministerijos, vietos savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos. Visų jų atsakomybes šioje srityje apibrėžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris yra pagrindinis įstatymas Lietuvoje, įgyvendinantis Vaiko teisių konvencijos nuostatas. O nuo 2018 m. liepos 1 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tapo centrine Lietuvos Respublikos institucija, įgyvendinančia vaiko teisių apsaugos politiką, gavo įgaliojimus užtikrinti su vaiko teisėmis susijusių veiksmų koordinavimą visuose sektoriuose nacionaliniu, savivaldybių bei vietos lygmenimis.