Nevyriausybinių organizacijų politika

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ POLITIKA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ nustatyta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už nevyriausybinių organizacijų plėtrą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas iš veiklos tikslų – dalyvauti formuojant nevyriausybinių organizacijų (NVO) plėtros ir savanoriškos veiklos politiką bei organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą.  

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, siekdama įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus nevyriausybinių organizacijų plėtros politikos srityje, atlieka šias funkcijas:

• stiprina NVO sektorių, siekiant palankios aplinkos šio sektoriaus veiklai ir didensio NVO finansinio bei veiklos efektyvumo; 
• kuria ir įgyvendina iniciatyvas, kurios skatina visuomenę aktyviau įsitraukti į savanorišką veiklą;
• prisideda prie tvaraus socialinės ekonomikos vystymo, skatinant NVO dalyvavimą socialinėje ekonomikoje;
• pagal ministerijos kompetenciją stiprina NVO gebėjimus reaguoti į krizes, ekstremąlias situacijas, mobilizaciją ir bendradarbiauja su valstybės institucijomis krizių, ekstremalių situacijų atvejais pasklebus mobilizaciją, įskaitant ir pasirengimą šioms situacijoms. 

1992 metais buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”, kuriuo remiantis buvo registruojamos pirmosios nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje (šio nutarimo metu buvo įregistruota apie 260 organizacijų).

Lietuvos Respublikos Seimo priimti šie nevyriausybinių organizacijų registravimąsi ir plėtrą reglamentuojantys teisės aktai:

• 1993 metais – Labdaros ir paramos įstatymas,
• 1995 metais – Visuomeninių organizacijų įstatymas (neteko galios 2004 m.),
• 1996 metais – Viešųjų įstaigų įstatymas,
• 1996 metais – Labdaros ir paramos fondų įstatymas,
• 1996 metais – Asociacijų įstatymas (EN, RU),
• 2011 metais – Savanoriškos veiklos įstatymas,
• 2013 metais – Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas,
• 2018 metais – Bendruomeninių organizacijų plėtros įstatymas,
• 2019 metais  – Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas išdėstytas nauja redakcija (EN, RU).

Pelno nesiekiančių subjektų pareigų, susijusių su ataskaitomis, atmintinė

Sutrumpintoje atmintinėje pagal Įstatymų nuostatas pateikiama aktuali ir apibendrinta informacija apie subjektų atskaitomybę – ataskaitų parengimą, patvirtinimą ir pateikimą Juridinių asmenų registro (toliau – JAR) tvarkytojui, bei apie galimas grėsmes netinkamai parengus ataskaitas ir (arba) ne laiku jas teikiant / nepateikus JAR tvarkytoju.

Nevyriausybinės organizacijos žymos įregistravimo juridinių asmenų registre instrukcija

Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis veiklos tikslas yra grupės (narių) ar visuomenės intereso gynimas, viešosios gerovės kūrimas. Nevyriausybinės organizacijos kyla iš pilietinės iniciatyvos ir siekio spręsti iškilusias problemas bei patenkinti tuos poreikius, kurių nepajėgia aprėpti valdžios ir verslo sektoriai. Aktyvi ir pilietiškai organizuota visuomenė yra atsakingas, konstruktyvus ir pozityvus, pokyčius bei naujoves skatinantis visuomenės ir valstybės pažangos variklis.

Nevyriausybinių organizacijų veikla apima įvairias visuomenei naudingas ir sėkmingai valstybės raidai svarbias sritis: vartotojų teisių gynimo, atstovavimo žmogaus teisėms, bendruomenių stiprinimo, aplinkosaugos, kultūros ir paveldo išsaugojimo, socialinės atskirties, skurdo mažinimo, socialinių paslaugų vystymo, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo, švietimo ir kt.

Stiprios ir kompetentingos nevyriausybinės organizacijos atstovauja šaliai tarptautinėse organizacijose, skatina savanorišką veiklą, didina piliečių ir verslo socialinę atsakomybę, pritraukia lėšas iš privačių rėmėjų, tarptautinių fondų, organizacijų ar vykdydamos ūkinę komercinę veiklą, tokiu būdu kurdamos tiek socialinę, tiek ekonominę vertę valstybei.

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorius šiuo metu dar nėra pakankamai išplėtotas, kad pajėgtų deramai atlikti jam tenkantį vaidmenį, užtikrinant demokratijos raidą ir stiprinant pilietinę visuomenę. Svarbiausios kliūtys nevyriausybinio sektoriaus plėtrai yra nepakankamas gyventojų aktyvumas, menki nevyriausybinių organizacijų administraciniai ir finansiniai ištekliai bei nepakankamai išplėtotas nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimas.

Siekiant, kad nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvautų didesnė visuomenės dalis, o pačios organizacijos veiktų efektyviai, būtina kurti palankią aplinką joms atsirasti ir veiklai plėtoti.

NVO įsitraukimo galimybės