Socialinė parama

Platesniu mastu vykdyto socialinės globos darbo pradžia – I Pasaulinio karo metu organizuota pagalba žmonėms, ištremtiems ir pabėgusiems iš karo veiksmų nusiaubtos Lietuvos ir dabar gyvenantiems Rusijoje. Lietuvių visuomenės iniciatyva Rusijoje buvo įsteigtas centrinis nukentėjusiesiems nuo karo šelpti komitetas. Šis komitetas tose vietovėse, kur tik buvo susibūrę daugiau lietuvių tremtinių, organizavo vadinamuosius vietos tremtinių komitetus. Per šiuos komitetus buvo visokeriopai šelpiami ir globojami tūkstančiai atsidūrusių giliame skurde žmonių.

Nepamiršti buvo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kuriuos karo pradžioje rusų kariuomenė, užėmusi dabartinio Klaipėdos krašto ir buvusios Rytų Prūsijos plotus, buvo ištrėmusi Rusijos gilumon. Šiuos mūsų tautiečius globojo ir kiek galėdamas šelpė lietuvių visuomenės suorganizuotas Prūsijos lietuvių globos komitetas.

Ketverių metų karas sugriovė daugybę Lietuvos miestų, sunaikino beveik visą šalies ūkį, didžiulius žemės plotus pavertė dirvonais, išnaikino beveik visus gyvulius. Savo šeimininkavimu besikeičiančios okupacinės karo valdžios privedė šalį prie bado. Šalyje buvo jaučiama itin didelė maisto stoka, siautė nedarbas. Tą būklę dar labiau sunkino tūkstančiai grįžtančių tremtinių ir belaisvių.

Tad socialinė globa tapo viena iš opiausių problemų. Būtina buvo griebtis visų galimų priemonių bent iš dalies pašalinti skurdui ir vargui šalyje. Valstybės iždas tuo metu buvo beveik tuščias. Visgi nustatyta kaina ir, dažnai remiantis vien tik iždo pasižadėjimais, buvo supirkinėjami maisto produktai, steigiami maitinimo punktai, valgyklos, vaikų ir senelių prieglaudos, organizuojamas tremtinių ir belaisvių grąžinimas, rūpinamasi viešaisiais darbais ir kt.

Tuo metu visoje Lietuvoje, pagal išlikusias statistikos žinias, buvo šelpiama ir globojama apie 50 000 gyventojų: našlių, našlaičių vaikų, senelių, invalidų ir kitų į vargą patekusių žmonių. Šalyje susikūrus vietos taryboms, savivaldybėms, dalį socialinės globos darbo jos perėmė savo žinion. Ženklią pagalbą Lietuvai tuomet teikė Amerikos maitinimo misija, kuri, siųsdama didžiulius kiekius maisto produktų, drabužių, skalbinių, avalynės, manufaktūros prekių ir kt., išgelbėjo nemažą skaičių vaikų iš grėsusių jiems bado ir mirties. Gautu iš amerikiečių maistu buvo maitinama apie 25 000 vaikų, o dalis maisto produktų ir drabužių per vietos tarybas, savivaldybes buvo dalinama labiausiai vargstantiems gyventojams.

Iš lėto atsistatant kraštui, tvirtėjant jo ūkiui, socialinės globos darbas tapo sistemingesnis. Pati visuomenė pradėjo organizuotis į labdaringas draugijas, o pastarosios steigė įvairias socialinės globos įstaigas. Labdaringoms organizacijoms tvirtėjant ir plečiant savo darbą, valstybė taip pat nuosekliai rėmė savo išlaikomas socialinės globos įstaigas, skyrė joms vis didesnes lėšas bei prižiūrėjo jų tikslingą panaudojimą. Kasmet šis darbas plėtėsi ir vystėsi.

Pokario laikotarpiu socialinę globą Lietuvoje tvarkė Vyriausybė per Vidaus reikalų ministeriją, vietos tarybos, savivaldybės bei privačios labdaringos organizacijos (įskaitant valstybės šelpiamas). Visos trys institucijos Lietuvoje išlaikė 57 vaikų prieglaudas su 3 360 globojamųjų, 174 senelių prieglaudas su 5 000 globojamųjų, 7 kūdikių lopšelius su 650 kūdikių, 102 vaikų darželius su 3 660 vaikų ir kitas uždaras socialinės globos įstaigas.

Visose minėtose įstaigose tuo metu globota apie 15 000 asmenų. Be to, dar įvairių formų pašalpomis šelpta ir gydyta daugybė atskirų beturčių ir kitokių gyvenimo nuskriaustų žmonių, reikalingų socialinės pagalbos. Beturčiams šelpti ir gydyti, taip pat susirgusiems užkrečiamomis ir socialinėmis ligomis, tokiomis kaip džiova, venerinės ligos, psichiniai susirgimai ir kt., gydyti, valstybė ir savivaldybės išleido nemažai lėšų.

Kalbant apie socialinę globą Lietuvoje, būtina paminėti ir svarbesnes labdaringas organizacijas, kurios savo ypatingu pasiaukojimu bei iniciatyva uoliai prisidėjo prie šio darbo:

1. Lietuvos motinoms ir vaikams globoti skirta organizacijų sąjunga, jungusi 15 labdaringų draugijų, išlaikė 25 vadinamuosius sveikatos centrus, kurių tikslas - motinų bei vaikų sveikatos apsauga ir kova su vaikų mirtingumu. Kaune sąjunga išlaikė Motinos ir vaiko muziejų.
2. Kūdikių gelbėjimo draugija administravo valstybinį kūdikių lopšelį-prieglaudą kūdikiams. Lopšelyje išlaikyta 270 vaikų. Vėliau jie atiduoti į kitas prieglaudas, o daugiausia įvaikinti arba auginti už tam tikrą atlyginimą šeimose. Tokių, vėliau perduotų dažniausiai ūkininkams, čia auginta apie 550.
3. Šv. Vincento ir Paulo draugija su apie 150 skyrių visoje Lietuvoje išlaikė 75 senelių ir vaikų prieglaudas ir administravo valstybės invalidų namus Strėvininkuose su 280 invalidų bei valstybinę vaikų prieglaudą Čiobiškyje su 150 vaikų.
4. Lietuvos moterų globos komitetas išlaikė 2 vaikų prieglaudas su vidurine amatų mokykla ir administravo valstybinę Raudondvario vaikų prieglaudą su 280 vaikų.
5. Vaikelio Jėzaus draugija išlaikė 3 vaikų prieglaudas su 2 amatų mokyklomis bei 5 vaikų darželius.
6. Vaiko draugija išlaikė visoje Lietuvoje daugybę vaikų darželių ir lopšelių, kuriuose 1937 m. buvo apie 2 300 vaikų.
7. Pieno lašo draugija, kovodama su motinų ir kūdikių mirtingumu, išlaikė pieno kūdikiams dalijimo stotis, dieninius lopšelius ir kt.
8. Draugija kovai su tuberkulioze, jungianti keliolika skyrių, vedė aktyvią propagandą ir kovojo su šia socialine liga. Išlaikyta sanatorija ir keliolika dispanserių.
9. Žiemos pagalbos komitetas per savo 270 skyrių vien 1937 m. surinko aukomis (pinigais ir daiktais) apie 400 000 Lt. Šiomis aukomis žiemos metu buvo šelpiamos šeimos ar atskiri asmenys, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos.
10. Žmogaus globos draugija rūpinosi atskirų į vargą patekusių asmenų šelpimu ir globa, aprūpindavo juos maistu, drabužiais, nakvyne, darbu draugijos įrengtose dirbtuvėse ir kt.

Be šių didesnių būta dar keliasdešimt mažesnių labdaringų draugijų. Jas steigė lietuvių ir tautinių mažumų atstovai, padėję dirbti bendrąjį socialinės globos darbą.