Kas yra socialinis darbas?

Kas yra socialinis darbas?   

Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Socialiniame darbe ypač didelę reikšmę turi asmens ar šeimos atsparumo iššūkiams stiprinimas, savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas.

Socialinis darbas prisideda prie smurto artimoje aplinkoje, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, padeda rasti konstruktyvias išeitis psichologiškai sudėtingose situacijose, turi teigiamos įtakos kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą bei mažinant nusikaltimų skaičių šalyje. 

Socialinės srities darbuotojai dirba su negalią turinčiais žmonėms, senoliais, socialinę riziką patiriančiomis šeimomis ar įvairių priklausomybių turinčiais gyventojais ir kitais žmonėmis, patekusiais į sudėtingas gyvenimiškas situacijas.

Socialinio darbo ištakos

Socialinio darbo ištakos siejamos su labdaringa ir filantropine veikla, pagalba skurstantiems, ligotiems, senyvo amžiaus žmonėms ar našlaičiams. Ilgą laiką tai buvo religinių organizacijų veiklos sritis, pagrįsta meilės artimui, solidarumo ir teisingumo idėjomis. 

Geriau regimos socialinio darbo užuomazgos siejamos su industrine revoliucija Anglijoje, kuri lėmė staigų darbo vietų praradimą ir skurdo išaugimą, ypač miestuose. Taigi skurdo mažinimas buvo viena pagrindinių to meto užduočių. 

Daugelyje visuomenių pastebėta, kad didelė socialinė nelygybė, skurdas lemia gyventojų nepasitenkinimą, kuris kai kuriais atvejais grasina valstybių bei jų valdymo formų stabilumui. Formuojantis demokratijoms, plintant idėjoms apie žmonių lygybę ir visuotinio balsavimo teisę radosi poreikis atliepti plačiosios visuomenės interesus, todėl valstybių institucijos po truputį pradėjo perimti socialinės paramos ir apsaugos funkcijas. 

Socialinis darbas, kaip profesija, susiformavo XX amžiaus pradžioje. Praktine prasme socialinis darbas jau buvo išsikovojęs vietą visuomenėje, tačiau kurį laiką virė debatai apie socialinio darbo moksliškumą ir metodus.

Lietuvoje socialinio darbo, kaip profesijos, formavimasis siejamas su nepriklausomybės atgavimu 1990 m. Prof. Albinas Bagdonas pateikia tokią socialinio darbo raidos etapų Lietuvoje laiko juostą.

Socialiniai darbuotojai

2021 m. duomenimis, Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirba per 14 tūkst. darbuotojų. Biudžetinėse įstaigose, seniūnijose bei  vaikų globos namuose dirba apie 2 tūkst. socialinių darbuotojų. Socialinių paslaugų įstaigose dirba socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai ir kiti socialinių paslaugų srities darbuotojai. 

Praėjo 28-eri metai, kai mokslus baigė pirmoji Lietuvos kvalifikuotų socialinių darbuotojų karta. Iškart prasidėjo darbas su gatvės vaikais, benamiais asmenimis, laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis, kūrėsi visiškai naujos pagalbos formos – vaikų dienos centrai, moterų krizių centrai, atsirado pagalba į namus, bendruomeniniai vaikų globos namai, socialinis darbas pradėtas dirbti gatvėje. 

Per tą laiką socialinis darbas susiformavo kaip savarankiška profesija, turinti teisinį, mokslinį ir metodinį savo veiklos pagrindimą, aktyvią profesionalų bendruomenę ir netgi tradicijas, pavyzdžiui, rugsėjo 27-ąją švęsti Lietuvos socialinių darbuotojų dieną.

Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbuotojas tai – socialinės aplinkos tyrėjas, socialinių pokyčių skatintojas ir socialinio gyvenimo vadybininkas. Socialinį darbą Lietuvoje išskirtinai dirba tik socialiniai darbuotojai.

Socialiniam darbuotojui labai svarbu sugebėti užmegzti ryšį su žmogumi, įgyti jo pasitikėjimą ir padėti jam pačiam surasti tinkamiausius problemų sprendimo būdus. 

Kad socialiniai darbuotojai gebėtų tinkamai padėti į sudėtingas situacijas patekusiems žmonėms, šeimoms ar bendruomenėms, jie privalo turėti: 

• Socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį arba turi būti baigęs socialinio darbo studijų krypties programą ir įgijęs socialinių mokslų kvalifikacinį.
• Iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitą kvalifikacinį laipsnį ir socialinio darbuotojo kvalifikaciją ar baigęs socialinio darbo studijų programą, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka baigęs socialinio darbuotojo praktinei veiklai pasirengti skirtus mokymus.
• Socialinės pedagogikos kvalifikacinį laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją, jeigu jis dirbs su vaikais ir (arba) šeimomis.

Kvalifikacinis laipsnis – profesinio bakalauro, bakalauro, magistro. 

Socialinį darbą Lietuvoje galima studijuoti 15 aukštųjų mokyklų. Kasmet socialinio darbo studijas šalies aukštosiose mokyklose baigia apie 200 absolventų. 

Socialinis darbas – tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akademinių valandų per metus: 16 akademinių valandų per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akademines valandas per metus – supervizijoje. Taip pat ne rečiau kaip 1 kartą per ketvirtį dalyvauti intervizijose.

Socialiniai darbuotojai visuomenės akimis

Socialinis darbas visuomenei yra naudingas arba labai naudingas, – taip sakė absoliuti dauguma (83 proc.) visuomenės nuomonės agentūros „Spinter tyrimai“ 2022 m. spalio mėnesį apklausoje dalyvavusių respondentų. 2021 m. taip manančių buvo 6 procentiniais punktais mažiau. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net ketvirtadalis šalies gyventojų vienaip ar kitaip yra susidūrę su socialiniu darbuotoju, praėjusiais metais teigusių, kad yra tiesiogiai susidūrę su socialiniais darbuotojais, buvo 20 proc.

 
Pasiteiravus respondentų, ar jie žino, kad susidūrę su iššūkiais šeimoje gali kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, dirbančius jų savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoje, net 79 proc. respondentų teigia žinantys, kad susidūrę su iššūkiais šeimoje ar kasdieniame gyvenime gali kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, dirbančius Socialinių paslaugų įstaigose. Lyginant su 2021 m., žinančių padaugėjo net 12 procentinių punktų.

 
Absoliuti dauguma (83 proc.) apklaustųjų socialinį darbą vertina kaip naudingą visuomenei: 32 proc. (padidėjo nuo 26 proc.) respondentų mano, kad socialinis darbas labai naudingas visuomenei, 51 proc. mano, kad naudingas.
 
Daugiau nei pusė (55 proc.) respondentų socialinio darbuotojo darbo naudą visuomenei įžvelgia tame, kad socialinis darbuotojas rūpinasi vienišais senoliais. Pusė apklaustųjų teigia, kad socialinis darbuotojas prisideda prie neįgaliųjų integracijos visuomenėje. 47 proc. (padidėjo nuo 34 proc. 2021 m.) socialinio darbuotojo veiklą vertina kaip naudingą kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą, o dar 42 proc. sako manantys, kad socialinis darbuotojas prisideda prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo.
 
Dažniausiai manoma, kad socialinį darbuotoją geriausiai apibūdina žodis „padėjėjas“ (62 proc.), 46 proc. respondentų socialinį darbuotoją sieja su konsultantu, 38 proc. – su specialistu, 28 proc. – su prižiūrėtoju. 
 
Socialinio darbo esmė dažniausiai suvokiama kaip pagalbos teikimas žmonėms, patekusiems į sudėtingą gyvenimišką situaciją (57 proc.). 53 proc. respondentų socialinį darbą suvokia kaip socialinių paslaugų organizavimą, 43 proc. – kaip problemų sprendimą, siekiant pagerinti žmogaus gyvenimą, kai jis pats nepajėgus savimi pasirūpinti. Trečdalis (32 proc.) – kaip socialinio darbuotojo ir jo kliento bendrą veiklą, siekiant išspręsti kliento problemą.