13-metei lemiamu metu ištiesė pagalbos ranką: užaugusi kasdien padeda kitiems

Data

2020 10 02

Įvertinimas
1
2020 09 17_SADM_socialiniai darbuotojai Rasa.jpg

Kai Rasai buvo 13 metų, mirė jos mama ir didžiausią pagalbą vienišai mergaitei tuomet suteikė visai svetimi, bet labai geri žmonės. Jau tada ji suprato, kad užaugusi nori būti lygiai tokiu pačiu paramą teikiančiu žmogumi, tik dar nežinojo, kaip tai padarys.

„Mane globojo nuostabi moteris, padėjo daugybė kitų visai svetimų žmonių ir aš mačiau, kaip tokia pagalba gali padėti ir netgi pakeisti žmogaus gyvenimą“, – prisimena ji.

Anuomet socialinio darbo, kaip tokio, dar nebuvo, tačiau jam pradėjus rastis Rasai viskas pasidarė daug paprasčiau: juk tokios profesijos pasirinkimas – tiesiausias kelias į dar vaikystėje užsibrėžtą tikslą. „Visada svajojau apie tai, kaip ir kuo aš padėsiu žmonėms, tai kažkaip natūraliai, daug nesvarstydama pasirinkau šią profesiją“, – sako ji. 

Šiandien su Rasa Baniuliene kalbamės kaip su Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centro socialine darbuotoja. Čia pagrindinis jos tikslas – padėti intelekto ir psichikos negalią turintiems žmonėms, kad jie kuo geriau jaustųsi bendruomenėje ir skatinti jų savarankiškumą. Taigi, vaikystės planas tapo realybe.

Tarsi didelė šeima

Neįgaliųjų veiklos centre Rasa dirba jau ketverius metus. Ir nors laikotarpis atrodo netrumpas, ji jaučiasi čia dirbanti labai trumpai. Viso to priežastis – šį centrą žmonės lanko ilgus metus, pasitaiko, kad ir beveik dvidešimt metų – bene tiek, kiek veikia pati įstaiga. O štai paskutinis naujokas per duris įžengė jau prieš dvejus metus. Tad tiek darbuotojai, tiek klientai vieni kitus čia pažįsta iki sielos užkaborių – juk laiko tam į valias, o ir bendros veiklos skatina atsiverti.  

„Visi čia esame kaip viena didelė šeima“, – sako socialinė darbuotoja ir pasakoja, kad į centrą patekti norinčių yra daug, tačiau daugiau šiuo metu tiesiog nebetelpa. 

Pagrindinės socialinės darbuotojos pareigos neįgaliųjų veikos centre – rūpintis klientų užimtumu, taip pat – organizuoti renginius, šventes ir įvairias išvykas. Pastarosios, tiesa, dėl COVID-19 pandemijos yra nukeltos. 

Dėl tos pačios priežasties įstaigoje apriboti ir srautai: 11 veiklas lankančiųjų žmonių gyvena centro padalinyje „Gyvenimo namai“, dar 13 žmonių atvyksta iš savo namų. Svarbi užduotis šiuo metu – kad šių dviejų grupių keliai centre nesusikirstų – taip saugomasi koronaviruso plitimo galimybės. Rasa sako, kad labai laukia, kol gyvenimas vėl grįš į savo vėžes ir lankytojai ir vėl galės nevaržomai bendrauti vieni su kitais bei be apribojimų vaikščioti po visą centro teritoriją. 

Sėkmė yra pokytis

Paklausus, ką neįgalieji centre veikia, socialinė darbuotoja susimąsto, nuo ko pradėti vardinti. Ir pradeda nuo, jos nuomone, vertingiausių: finansinis raštingumas, lytinis švietimas, socialinių įgūdžių ugdymas, darbinis užimtumas, kompiuterinis raštingumas, psichologiniai užsiėmimai. Taip pat centro lankytojai užsiima įvairiausiais rankdarbiais, muzikuoja ir vaidina, pastaruoju metu kasdienybę praskaidrina ir susitikimai su keturkojais. 

„Šiuo metu vykdomas toks projektas, kad du kartus per savaitę atvežami šuniukai kaniterapijai. Ypač jaunuoliai ja džiaugiasi – sukelia daug gerų emocijų“, – pasakoja R. Baniulienė. 

Nors po tokiais rimtai skambančiais pavadinimais kaip darbinis užimtumas ar finansinis raštingumas slypinčios veiklos dažniausiai yra labai paprastos (pavyzdžiui, darbinio užimtumo užsiėmimuose klientai plėšo kempines, kurios yra perduodamos vietinei įmonei ir naudojamos gamyboje), jos prisideda prie žmonių su negalia tobulėjimo, pabrėžia Rasa. 

„Čia jie mokosi bendrauti, nuveikę kažką iškart labiau savimi pasitiki, atsiranda daugiau savikontrolės. Pavyzdžiui, užplūdus stiprioms emocijoms, nepratrūksta, o su jomis susitvarko. Būdami bendrose veiklose žmonės mokosi vieni iš kitų ir netgi tie, kurie iš pradžių visiškai nesutarė, geba kažkaip rasti bendrą kalbą“, – pastebėjimais dalijasi ji. 

Ypač užsiėmimų nauda akivaizdi tampa per ekskursijas ar išvykas: jeigu naujesni centro lankytojai prisibijo sutiktų žmonių, tai po kurio laiko patys eina ir kalbina juos, galiausiai ir patys susitinka ar, kas moka, internetu parašo. 

Tokia jau socialinio darbo specifika – čia nebūna staigių sėkmės istorijų – sėkmė čia ateina mažais, lėtais žingsneliais. Jau tai, kad į bendrą žaidimą anksčiau neįsijungęs žmogus šiandien žaidžia kartu, yra didelis pasiekimas, pabrėžia Rasa. Net ir, rodos, socialiniam darbui sutverti žmonės kartais tiesiog pavargsta laukti rezultato ar vėl ir vėl viską pradėti iš pradžių, todėl kantrybė yra labai svarbus socialinio darbuotojo būdo bruožas. 

„Sėkmė šiame darbe yra pokytis – pabrėžia socialinė darbuotoja, – kad jie bendrauja, kažko išmoksta, nebijo išeiti į visuomenę, gerai jaučiasi svečiuose ar tiesiog išmoksta kažkokį žodį į kompiuteriu parašyti.“

Nesuvaidintas nuoširdumas

Dažnas socialinio darbo atstovas įvardija, kad vienas sudėtingiausių uždavinių yra parodyti žmogui, kad pagalbos jam reikia.  Šiuo atžvilgiu Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centre kiek paprasčiau – klientai čia patekti nori, o kai ateina – lieka ilgam. 

Žinoma, atėjus naujam žmogui, jam reikia priprasti, su juo šiek tiek daugiau dirbti, kad įsilietų į kolektyvą, prisijungtų į bendrus užsiėmimus. „Bet tai – natūralu. Kaip ir kiekviename kolektyve – iš pradžių sunkiau, todėl reikalinga adaptacija. To neįvardinčiau kaip didelio iššūkio“, – pasakoja Rasa. 

Visgi, atvirauja socialinė darbuotoja, kaip ir kiekviename darbe, sudėtingesnių momentų pasitaiko ir čia, ypač tada, kai to pokyčio, bent minimalaus, jau norėtųsi, bet jo kaip nėra, taip nėra. Tačiau visos sunkesnės akimirkos labai greitai pasimiršta: „Kartais galvoji – ir kam čia tiek stengtis? Bet ateina rytas, susitinki lankytojus ir vėl kitaip galvoji – vėl matai savo darbo prasmę.“

Ji džiaugiasi, kad gali dirbti būtent su intelekto ir psichikos negalią turinčiais žmonėmis, nes jie visuomet yra nuoširdūs ir šypsenos, apsikabinimai ir trumpi pokalbiai apie sapnus ar pusryčius įgauna visai kitą prasmę. „Ir žinai, kad tos emocijos – tikrai nesumeluotos, viskas 100 procentų nuoširdu. Jie priima tave tokį, koks esi, ir visai nesvarbu, kokios tu nuotaikos ir ką galvojai vakar“, – šypsosi Rasa Baniulienė.