Nevyriausybinių organizacijų sektorius

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ POLITIKA

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ nustatyta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros valdymo sritį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas iš veiklos tikslų – formuoti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą.

 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, siekdama įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros politikos srityje, atlieka šias funkcijas:

– analizuoja bendruomenių veiklą ir formavimosi procesus, skatina aktyvios visuomenės bendruomenės kūrimąsi;

– rengia ir įgyvendina socialinės bendruomenių plėtros priemones, teikia bendruomenėms metodinę paramą;

– teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl teisinių ir ekonominių sąlygų, tinkamų bendruomenei funkcionuoti, sudarymo;

– analizuoja nevyriausybinių organizacijų veiklą ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl nevyriausybinių organizacijų geresnio reglamentavimo ir tolesnės plėtros.

 

1992 metais buvo priimtas pirmasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl ne pelno organizacijų (įmonių) įstatų pagrindinių nuostatų patvirtinimo”, kuriuo remiantis buvo registruojamos pirmosios nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje (šio nutarimo metu buvo įregistruota apie 260 organizacijų).

 

Lietuvos Respublikos Seimo priimti šie nevyriausybinių organizacijų registravimąsi ir plėtrą reglamentuojantys teisės aktai:

1995 metais – Visuomeninių organizacijų įstatymas (neteko galios 2004 m.),

1995 metais – Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas,

1996 metais – Viešųjų įstaigų įstatymas,

1996 metais – Labdaros ir paramos fondų įstatymas,

1996 metais – Asociacijų įstatymas,

2011 metais – Savanoriškos veiklos įstatymas

2013 metais – Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas.

 

Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis veiklos tikslas yra visuomenės intereso gynimas, viešosios gerovės kūrimas. Nevyriausybinės organizacijos kyla iš pilietinės iniciatyvos ir siekio spręsti iškilusias problemas bei patenkinti tuos poreikius, kurių nepajėgia aprėpti valdžios ir verslo sektoriai. Aktyvi ir pilietiškai organizuota visuomenė yra atsakingas, konstruktyvus ir pozityvus, pokyčius bei naujoves skatinantis visuomenės ir valstybės pažangos variklis.

 

Nevyriausybinių organizacijų veikla apima įvairias visuomenei naudingas ir sėkmingai valstybės raidai svarbias sritis: vartotojų teisių gynimo, atstovavimo žmogaus teisėms, bendruomenių stiprinimo, aplinkosaugos, kultūros ir paveldo išsaugojimo, socialinės atskirties, skurdo mažinimo, socialinių paslaugų vystymo, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimo ir kt.

 

Stiprios ir kompetentingos nevyriausybinės organizacijos atstovauja šaliai tarptautinėse organizacijose, skatina savanorišką veiklą, didina piliečių ir verslo socialinę atsakomybę, pritraukia lėšas iš privačių rėmėjų, tarptautinių fondų, organizacijų ar vykdydamos ūkinę komercinę veiklą, tokiu būdu kurdamos tiek socialinę, tiek ekonominę vertę valstybei.

 

Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorius šiuo metu dar nėra pakankamai išplėtotas, kad pajėgtų deramai atlikti jam tenkantį vaidmenį, užtikrinant demokratijos raidą ir stiprinant pilietinę visuomenę. Svarbiausios kliūtys nevyriausybinio sektoriaus plėtrai yra nepakankamas gyventojų aktyvumas, menki nevyriausybinių organizacijų administraciniai ir finansiniai ištekliai bei nepakankamai išplėtotas nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimas.

 

Siekiant, kad nevyriausybinių organizacijų veikloje dalyvautų didesnė visuomenės dalis, o pačios organizacijos veiktų efektyviai, būtina kurti palankią aplinką joms atsirasti ir veiklai plėtoti.