Socialinis draudimas

Nors prieškario Lietuvoje iš socialinio draudimo srities buvo likę du 1912 m. birželio 23 d. paskelbti rusų įstatymai – Dėl pramonės darbininkų aprūpinimo ligoje ir Dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, dėl savo konstrukcijos (taikyti tik stambiajai pramonei) be esminio pakeitimo jie negalėjo būti pritaikyti naujoms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Buvusi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. buvo paruošusi Draudimo nuo ligos įstatymo projektą. Pastarasis virto įstatymu, tačiau paskelbtas buvo tik 1926 m. gegužės 27 d. (V. Ž. Nr. 227), pavadinus jį Ligonių kasų įstatymu. Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu, paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d. (V. Ž. Nr. 225), įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą, 1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Pradėjus įgyvendinti pirmąjį išleistą ligonių kasų įstatymą, buvo susilaukta nemaža sunkumų, ypač kasų administravimo, draudimo mokesčio dydžio, medicinos pagalbos suteikimo bei kitais atvejais. Įstatymas buvo kelis kartus taisomas, keičiamas ir papildomas, o 1934 m. sausio 23 d. (V. Ž. Nr. 434) paskelbtas visiškai pertvarkytas Ligonių kasų įstatymas.

 

Ligonių kasas steigė ir jų veikimą prižiūrėjo Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Ji buvo sudaryta iš dviejų Vidaus reikalų ministerijos atstovų, dviejų darbdavių ir dviejų apdraustųjų atstovų. Valdyba parengė kasų statutą, tvirtino ir keitė metines kasų sąmatas, leido įsigyti kasoms nekilnojamąjį turtą, sprendė įvairius ginčus tarp kasos valdybos ir apdraustųjų, baudė darbdavius už kasų įstatymo pažeidimus ir apskritai prižiūrėjo kasų administravimą ir veikimą. Jeigu kasų valdyba ir taryba nesugebėjo tvarkyti kasos reikalų arba nevykdė įstatymų ir statuto joms nustatytų pareigų, tai tokia valdyba ir taryba galėjo būti paleistos. Tuo atveju paskirtas kasos valdytojas turėjo valdybos ir tarybos teises. Ligonių kasose privalomai drausti visi dirbantieji. Įstatymas leido laisvai apsidrausti ir ne vyresniems kaip 50 metų žmonėms, ne invalidams ir nesergantiems chroniška bei nepagydoma liga. Kasos lėšas sudarė draudžiamųjų ir draudėjų įnašai lygiomis dalimis ir valstybės priedai kasos narių gimdyvių pašalpoms. Mokestis nustatytas tam tikra lentele ir siekė 5–50 proc. nuo apdraustojo uždarbio sumos. Kasų nariai ir jų šeimų nariai susirgę naudojosi visokeriopa medicinos pagalba, gaudavo vaistus, gydymo reikmenis ir piniginę pašalpą (nuo pusės iki viso uždarbio dydžio); gimdyvėms buvo suteikiama medicinos pagalba bei gimdymo pašalpos. Apskritai pagal šį įstatymą ligonių kasos ne tik gydė ir šelpė sergančiuosius, bet dar ir globojo motinas, rūpinosi jų sveikata. Kasos išdavinėjo laidojimo pašalpas, teikė pirmąją pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui, globojo senelius ir invalidus, jei jie buvo apdraustųjų šeimos nariai. Kasai tvarkyti rinkta kasos taryba, valdyba, revizijos komisija ir taikomoji komisija. Taryba sudaryta iš statuto nustatyta tvarka 4 metams renkamų 10-ies kasos narių atstovų ir 10 darbdavių atstovų. Valdyba sudaryta iš 4 tarybos renkamų atstovų - dviejų iš apdraustųjų tarpo ir dviejų iš darbdavių tarpo, penktuoju valdybos nariu buvo skiriamas valdžios atstovas. Kasos administracijos reikalams galėjo būti išleidžiama ne daugiau kaip 12 proc. metinių kasos pajamų. Revizijas kasose galėjo atlikti tik Valstybės kontrolė ar darbo inspektoriai.

 

Šis įstatymas Lietuvoje buvo taikytas 10 apygardų ligonių kasų, apimančių visą Lietuvos teritoriją. 1937 m. spalio 1 d. buvo apdrausti 60 777 kasos nariai ir 46 786 šeimos nariai. Šių kasų pajamų sąmatos 1937 m. siekė 5 127 928 Lt. Ligonių kasos per palyginti trumpą laiką atliko labai didelį darbą: naudodamosi savo ištekliais pastatė keletą vaikų kolonijų, sanatorijų ir nuosavų namų, kuriuose įsteigtos ir įvairios gydymo įstaigos su moderniomis tuo metu gydymo priemonėmis. Kasos leido periodinį žurnalą “Sveikata ir darbas”, skirtą socialinio draudimo reikalams.

 

Be šių ligonių kasų, pagal tvarkomą bendrąjį įstatymą, Lietuvoje buvo dar ir atskirais įstatymais bei statutais veikiančios kitokio tipo ligonių kasos:
1) Susisiekimo ministerijos ligonių kasa su 5 701 apdraustuoju;
2) Žemės ūkio ministerijos laisvai samdomų eigulių draudimo kasa su 1555 nariais;
3) Lietuvos Banko 1 kasa su 536 nariais;
4) Kauno elektros stoties 1 kasa su 208 nariais ir
5) šv. Zitos tarnaičių draugijos 1 kasa su 508 nariais.

 

1936 m. 30 d. (V. Ž. Nr. 531) paskelbtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas. Pastarasis įsigaliojo nuo 1937 m. sausio 1 d.

 

Privalomasis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų taikytas fabrikų įmonėms, kitoms prilygintoms fabrikams pramonės įmonėms, miško eksploatacijos ir plukdymo darbavietėms, statybos, geležinkelių, uostų, plentų ir vandens kelių, telegrafo, telefono ir radijo, gatvių tvarkymo, vandentiekio ir kanalizacijos darbavietėms. Nukentėję nuo nelaimingų atsitikimų žmonės iki tol, kol sugrįš jų darbingumas ar iki kol bus paskirta jiems pensija, gavo visokeriopą medicinos pagalbą ir piniginę pašalpą, lygią 2/3 jų faktinio uždarbio. Gydymas buvo atliekamas per vietos ligonių kasas. Pensija, nustatyta netekusiam 100 darbingumo, - 3/4 metinio nukentėjusiojo uždarbio, o netekusiam mažiau kaip 100 proc. darbingumo - proporcinga prarasto darbingumo dydžiui. Praradusiam 70 proc. darbingumo ar daugiau, už kiekvieną vaiką mokėtas „vaikų priedas“ - po 10 proc. nuo pensijos dydžio. Jei dėl nelaimingo atsitikimo apdraustasis mirė, jo šeimos nariams buvo skiriamos pensijos: žmonai - 1/3 mirusiojo metinio uždarbio, vaikams iki 15 metų amžiaus po - 1/5 metinio uždarbio, tėvams ir kitiems apdraustojo išlaikomiems giminaičiams - po 1/6 metinio uždarbio. Draudimo lėšos buvo sudarytos iš pagrindinio ir papildomojo mokesčio, kurį mokėjo tik samdytojai. Pagrindiniam mokesčiui imti darbavietės suskirstytos pagal jų darbo pavojingumą į 16 klasių. Kiekvienai klasei nustatytas mokestis, nuo samdinių uždarbio svyravęs nuo 0,6 proc. (1-ąjai klasei) iki 6 proc. (16-ąjai klasei). Jei pagrindinio mokesčio neužteko pensijų kapitalui sudaryti, iš samdytojų imtas papildomas mokestis, sudaręs iki 50 proc. pagrindinio mokesčio. Draudimo mokesčius darbdaviai mokėjo per vietos ligonių kasas. Šiam draudimui vykdyti įsteigta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa, kurios reikalus tvarkė kasos valdyba. 1937 m. ši kasa turėjo 1 430 000 Lt pajamų, o 1938 m. - apie 1 689 000 Lt pajamų. 1937 m. gale kasa turėjo 60.120 apdraustųjų.

 

Pažymėtinas ir autonominis Klaipėdos krašto socialinis draudimas, kurį tvarkė vadinamoji Klaipėdos krašto apdraudimo įstaiga pagal šiame krašte paveldėtus iš Vokietijos socialinio draudimo nuostatus. Klaipėdos krašte privalomai buvo draudžiami ir žemės ūkio darbininkai ligos, invalidumo ir nelaimingų atsitikimų atvejais. 1937 m. spalio 1 d. šioje įstaigoje iš viso buvo 33 623 apdraustieji.

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-11-24